Popieþius Benediktas XVI

Þinia 45-osios Pasaulinës maldos uþ paðaukimus dienos proga

2008 m. balandþio 13 d., ketvirtasis Velykø laiko sekmadienis

Tema: Paðaukimai tarnauti misijà vykdanèiai Baþnyèiai



Brangûs broliai ir seserys!

1. 2008 m. balandþio 13 d. ðvæsimai Pasaulinei maldos uþ paðaukimus dienai parinkau temà: Paðaukimai tarnauti misijà vykdanèiai Baþnyèiai. Prisikëlæs Jëzus patikëjo apaðtalams uþduotá: „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visø tautø þmones krikðtydami juos vardan Tëvo ir Sûnaus, ir Šventosios Dvasios“ (Mt 28, 19), patikindamas: „Ir ðtai að esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20). Baþnyèia visumos ir kiekvieno savo nario lygmeniu yra misijinë. Liudyti ir skelbti Evangelijà Krikðto ir Sutvirtinimo sakramentø galia paðauktas kiekvienas krikðèionis, taèiau misijos matmuo ypatingu bûdu ir labai artimai susijæs su kunigiðkuoju paðaukimu. Sandoroje su Izraeliu Dievas iðrinktiems vyrams, jo paðauktiems bei jo vardu pasiøstiems tautai, patikëjo misijà bûti pranaðais ir kunigais. Taip jis, pavyzdþiui, pasielgë su Moze. Jahvë jam pasakë: „O dabar eikð! Að siøsiu tave pas faraonà, kad iðvestum mano tautà – izraelieèius ið Egipto… Kai bûsi iðvedæs tautà ið Egipto, jûs pagarbinsite Dievà prie ðio kalno“ (Ið 3, 10.12). Panaðiai nutiko pranaðams.

2. Protëviams duoti paþadai iki galo buvo iðpildyti Jëzumi Kristumi. Vatikano II Susirinkimas ðiuo atþvilgiu teigia: „Atëjo Sûnus, siøstas Tëvo, kuris mus jame iðsirinko prieð pasaulio sukûrimà ir ið anksto paskyrë savo vaikais… Kristus, vykdydamas Tëvo valià, ásteigë þemëje dangaus karalystæ, apreiðkë mums jo slëpiná ir savo klusnumu ávykdë atpirkimà“ (Dogminë konstitucija Lumen gentium, 3). O Jëzus kaip mesianistinës tarnybos bendradarbius mokinius iðsirinko jau savo vieðojo gyvenimo metu, skelbdamas Galilëjoje; pavyzdþiui, per duonos padauginimà, tardamas apaðtalams: „Duokite jiems valgyti“ (Mt 14, 16) ir taip juos paskatindamas pasirûpinti daugybe þmoniø, kuriems jis troðko duoti maisto, kad numalðintø jø alká, ir kartu parodyti maistà, iðliekantá „amþinajam gyvenimui“ (Jn 6, 27). Jis gailëjosi þmoniø, nes traukdamas per miestus ir kaimus sutikdavo daugybæ suvargusiøjø bei iðsekusiøjø, kurie bûdavo „lyg avys be piemens“ (Mt 9, 36). Ið tokio meilës kupino þvilgsnio radosi kvietimas apaðtalams: „Melskite pjûties ðeimininkà, kas atsiøstø darbininkø á savo pjûtá“ (Mt 9, 38), ir jis pasiuntë Dvylika pirma „pas praþuvusias Izraelio namø avis“, tiksliai nurodydamas, kaip elgtis. Stabtelëjæ ir apmàstæ ðá Mato evangelijos tekstà, paprastai vadinamà „iðsiuntimo kalba“, iðvysime visus aspektus, bûdingus krikðèioniø bendruomenës, trokðtanèios iðlaikyti iðtikimybæ Jëzaus pavyzdþiui bei mokymui, misijinei veiklai. Norintysis atsiliepti á Jëzaus kvietimà turi iðmintingai ir tiesiai þvelgti kiekvienam pavojui ir net persekiojimams á akis, nes „mokinys nëra aukðtesnis uþ savo mokytojà nei tarnas uþ ðeimininkà“ (Mt 10, 24). Susivienijæ su Mokytoju, mokiniai, skelbdami Dangaus karalystæ, nebëra vieni: per juos veikia pats Jëzus: „Kas jus priima, tas mane priima. O kas priima mane, priima tà, kuris yra mane siuntæs“ (Mt 10, 40). Negana to, „kad atsiverstø ir gautø nuodëmiø atleidimà“ (Lk 24, 47), jie visoms tautoms skelbia kaip tikri liudytojai, „apgaubti jëga ið aukðtybiø“ (Lk 24, 49).

3. Bûtent dël to, kad yra siøsti Vieðpaties, Dvylika pavadinami „apaðtalais“, kuriø uþduotis – traukti pasaulio keliais skelbiant Evangelijà kaip Kristaus mirties bei prisikëlimo liudytojams. Šv. Paulius Korinto krikðèionims raðo: „Mes [t. y. apaðtalai] skelbiame Jëzø nukryþiuotàjá“ (1 Kor 1, 23). Apaðtalø darbuose svarbus vaidmuo ðiame evangelizacijos procese taip pat priskiriamas kitiems mokiniams, kuriø paðaukimas vykdyti misijà kyla ið Apvaizdos nustatytø aplinkybiø, kartais skausmingø, kaip antai iðvarymas ið savo kraðto uþ sekimà Kristumi (plg. 8, 1–4). Šventoji Dvasia leidþia tokius iðbandymus paversti malonës proga ir paskata skelbti Vieðpaties vardà kitoms tautoms, ðitaip pleèiant krikðèioniø bendruomenës bûrá. Galvoje turimi vyrai ir moterys, kurie, kaip Apaðtalø darbuose raðo Lukas, „uþ mûsø Vieðpatá Jëzø Kristø yra guldæ savo galvà“ (15, 20). Pirmas tarp tokiø neabejotinai yra paties Vieðpaties paðauktas, ir dël to tikras apaðtalas, Paulius Tarsietis. Pauliaus, didþiausio visø laikø misionieriaus, istorija ávairiais aspektais iðryðkina paðaukimo ir misijos ryðá. Prieðininkø kaltinamas tuo, jog neturás ágaliojimo apaðtalo tarnybai, jis nuolatos apeliuoja á tiesiogiai ið Vieðpaties gautà paðaukimà (plg. Rom 1, 1; Gal 1, 11–12.15–17).

4. Ið pradþiø, o ir vëliau, apaðtalus visada priekin varo „Kristaus meilë“ (2 Kor 5, 14). Kaip iðtikimi Baþnyèios tarnai, klusnûs Šventosios Dvasios veikimui, pirmøjø mokiniø pëdomis amþiø tëkmëje sekë nesuskaièiuojami misionieriai. Vatikano II Susirinkimas sako: „Nors kiekvienas Kristaus mokinys ápareigotas pagal iðgales skleisti tikëjimà, Vieðpats Kristus ið savo mokiniø visuomet paðaukia bûti su juo tuos, kuriuos nori, ir siunèia juos skelbti þodá tautoms (plg. Mk 3, 13 ir t.)“ (Dekretas Ad gentes, 23). Kristaus meilë broliams perteiktina pavyzdþiu ir þodþiais, visu gyvenimu. Mano garbingasis pirmtakas Jonas Paulius II raðë: „Ypatingas misionieriø paðaukimas ad vitam tebegalioja: tai Baþnyèios, kuriai nuolat reikia radikalaus ir visiðko savæs atdavimo, naujø ir dràsiø uþmojø, ásipareigojimo misijai paradigma“ (Enciklika Redemptoris missio).

5. Tarp asmenø, visà save paskirianèiø Evangelijos tarnybai, ypaè minëtini kunigai, paðaukti perduoti Dievo þodá, teikti sakramentus, pirmiausia Eucharistijos ir Sutaikinimo, atiduodantys save tarnybai maþiausiesiems – ligoniams, kenèiantiesiems, vargðams ir tiems, kurie iðgyvena sunkius laikus tose pasaulio srityse, kur daugelis iki ðiandien dar nëra patyræ tikro susitikimo su Jëzumi Kristumi. Tokiems þmonëms misionieriai pirmàkart atneða þinià apie atperkanèiàjà meilæ. Statistiniai duomenys liudija, jog dël tokiø visà save broliø ir seserø iðganymui paskirianèiø kunigø pastoracinës veiklos pakrikðtytøjø kasmet daugëja. Šiuo atþvilgiu ypatingos padëkos verti fidei donum kunigai, „kurie, netausodami savo jëgø, Þodþio skelbimu ir gyvybës Duona kompetentingai bei uoliai statydina bendruomenæ, taip tarnaudami Baþnyèios misijai. Dievui reikia dëkoti uþ daugybæ kunigø, kuriems Kristaus tarnyboje teko pakelti kanèiø iki savo gyvybës paaukojimo… Tai jaudinantys liudijimai, galintys paskatinti daugelá jaunuoliø sekti paskui Kristø, atiduoti savo gyvenimà kitø labui ir bûtent per tai atrasti tikràjá gyvenimà“ (Apaðtaliðkasis paraginimas Sacramentum caritatis, 26). Per savo kunigus Kristus iki pat tolimiausiø pasaulio kampeliø daro save esamà tarp ðiandieniø þmoniø.

6. Baþnyèioje niekada netrûko vyrø ir moterø, kurie, akinami Šventosios Dvasios veikimo, apsispræsdavo radikaliai gyventi Evangelija, duodami skaistumo, neturto ir klusnumo áþadus. Šis nesuskaièiuojamas kontempliatyviojo ir veikliojo gyvenimo institutams priklausanèiø vienuoliø bûrys pasaulio evangelizacijoje vaidino ir tebevaidina labai svarbø vaidmená (plg. Dekretas Ad gentes). Kontempliatyviojo gyvenimo vienuoliai savo nuolatine ir bendruomenine malda nepaliaujamai meldþiasi uþ visà þmonijà, tuo tarpu veikliojo gyvenimo vienuoliai savo daugialype karitatyvine veikla visiems gyvai liudija Dievo meilæ ir gailestingumà. Mûsø laikø apaðtalø atþvilgiu Dievo tarnas Paulius VI yra pasakæs: „Viso savæs atidavimas vienuolystei ágalina juos visiðkai laisvai bei noriai palikti viskà ir eiti skelbti Evangelijos iki þemës pakraðèiø. Jie yra sumanûs, ir jø apaðtalavimas neretai kelia susiþavëjimà originalumu, genialumu. Jie yra dosnûs; juos daþnai galima sutikti prieðakiniuose misijø postuose, jie nepabûgsta didþiausiø pavojø savo sveikatai ir net gyvybei. Baþnyèia jiems ið tiesø daug skolinga“ (Apaðtaliðkasis paraginimas Evangelii nuntiandi, 69).

7. Kad Baþnyèia ir toliau galëtø vykdyti Kristaus jai patikëtà misijà ir neimtø stigti pasauliui reikalingø Evangelijos skelbëjø, taip pat bûtina, kad krikðèioniø bendruomenëse visada nenuilstamai bûtø nuolatos ugdomas vaikø bei suaugusiøjø tikëjimas ir palaikomas tikinèiøjø gyvas misijiðkos atsakomybës bei solidarios bendrystës su þemës tautomis jausmas. Tikëjimo dovana kvieèia visus krikðèionis prisidëti prie evangelizacijos. Toks suvokimas ugdytinas skelbimu ir katecheze, liturgija ir nuolatiniu mokymu melstis, stiprintinas lavinant gebëjimà priimti, mylëti artimà, dvasiðkai globoti, apmàstyti bei áþvelgti, taip pat rengiant pastoracinius planus, kuriø bûtinas dëmuo turëtø bûti dëmesys paðaukimams.

8. Paðaukimai á tarnaujamàjà kunigystæ ir paðvæstàjá gyvenimà veði tik dvasiðkai gerai iðpurentoje dirvoje. Krikðèioniø bendruomenës, intensyviai gyvenanèios Baþnyèios slëpinio misijiniu matmeniu, tikrai niekada nebus linkusios uþsisklæsti. Misija, kaip dieviðkosios meilës liudijimas, ypaè paveiki, kai ja bendruomeniðkai dalijamasi, „kad pasaulis átikëtø“ (Jn 17, 21). Baþnyèia kasdien meldþia Šventosios Dvasios dovanoti paðaukimø. Kaip ir pradþioje, baþnytinë bendruomenë susiburia aplink Mergelæ Marijà, apaðtalø Karalienæ, ir mokosi ið jos maldauti Vieðpatá gausiai duoti naujø apaðtalø, kurie mokëtø gyventi misijai bûtinais tikëjimu ir meile.

9. Patikëdamas ðiuos apmàstymus visoms tikëjimo bendruomenëms, idant jos jais persiimtø bei laikytø paskata maldai, remiu pastangas tø, kurie kupini tikëjimo, negailëdami savæs darbuojasi paðaukimø tarnyboje, ir ugdytojams, katechetams bei visiems, pirmiausia jaunuoliams paðaukimo kelyje, nuoðirdþiai teikiu ypatingà apaðtaliðkàjá palaiminimà.

Vatikanas, 2007 m. gruodþio 3 d.

BENEDICTUS PP. XVI